Prieš du metus, lygiai tokiu pačiu metu su drauge išskridome į kelionę. Tokios kelionės pas mane būna labai retai, tad mėgavausi kiekviena minute. Panirus į šaltą vandenyno vandenį man toptelėjo mintis: „o davai tiesiog grįžusi išeinu iš to sekinančio darbo?“. Išnirau iš bangų ir pasidalinau šia mintimi su drauge. Užkietėjusi karjeristė, dirbanti 24/7, išplėtė akis ir atsakė: „nu, nežinau...nepatariu daryt tokių neapskaičiuotų nesąmonių...“. Žinojau, kad ji teisi. Bet tik grįžau į Kauną – ir išėjau iš darbo. Nežinojau kodėl. Negalėjau tiksliai pagrįsti vadovei. Tiesiog žinojau, kad viskas, nebenoriu. Tada dar neįsivaizdavau į kokią vidinę transformaciją lydės šie du toliau sekę metai. Pasirodo, atradau, kad aš esu užkietėjęs Puer Aeternus („Amžinas vaikas“ C.Jungo archetipas), kuris vaikystę išgyveno, nes pasitelkė didelę iliuziją ir svajonę „kažkada prasidės mano stebuklingas, fainas, magiškas gyvenimas! Su drakonais! Magija! Kokiomis nors burtininkėmis, lauke verdančiomis burtų viralus. Su mėlynu stebuklingu mišku, kuriame aptarinėčiau gyvenimą su elfais. Su didele misija, išgelbėti pasaulį. Va TADA aš užimsiu ypatingą vietą, turėsiu savo misiją, kovosiu su blogiu ir turėsiu neapsakomus nuotykius!” Jėga, kaip aš laukiau šios svajonės išsipildymo! Aš to laukiau kiekvieną dieną, o man ne už kalnų 40 metų. Kai tai įsisąmoninau, suvokiau, kad iki šiol kasdien dusau nuo įprasto gyvenimo rutinos – pavalgyti, padirbti, nueiti į parduotuvę, kažkur nuvažiuoti, grįžti... O kur mano svajota magija? Burtai? Kur, blemba, drakonai?? Dabar esu etape, kur suvokiu savo vaikystės skausmą – taip, man buvo nesaugu ir baisiai vieniša. Tokia svajonė mane išgelbėjo. Ir šiame tekste Tavo, Rasa, paminėta frazė „išdrįsti norėti“ man turi savitą atspalvį: aš galiu išdrįsti norėti pabandyti pritaikyti savo fantazijos svajonę šiai planetai.. Norėjau kautis su drakonais? Gal aš noriu savyje drąsos? Noriu stebuklingo miško su elfais? Aš tikriausiai noriu bendraminčių, naujų žmonių, kurie kalba mano kalba. Didelė misija? Gal tai apie norą prisidėti prie kažko, didesnio už mane. Esu etape, kur verčiu savo vaikystės kalbą į šio pasaulio kalbą. Dar nežinau, kaip man seksis, nors esu du metus bedarbė, bet jaučiuosi ties pirmu laipteliu, dar tik ties START linija... Bet... Gal įmanomos ne tik A ir B opcijos (sunkiai dirbti arba sunkiai dirbti nauju būdu), dar yra C, D ir E scenarijai...?
Gintaute, tikrai, o kur DRAKONAI? ❤️ Man atrodo mes visuomenėje (ir aš tikrai irgi tai patiriu pati) taip vertiname ŽYDĖJIMO, rezultatų, turėjimo kuo pasigirti etapus, bet nėra žemėje augalo, kuris nuolat žydėtų. Tokie pat svarbūs sustojimo, savęs pažinimo (ir tos savo vis besikeičiančios versijos priėmimo, nes juk viename dešimtmetyje turime vienas vertybes, kitame kitas ir reikia susivokti, kad jos pasikeitė ir kad pvz nebenorime savo senų norų ir tai legalu), ir tie etapai, deja, bet trunka ne mėnesį. Aš pamažu pati grįžinėju iš ilgo 3 metų etapo, kur nusileidus į savo požemius tikrai nežydėjau, kaip tik buvo daug sustojimo, refleksijos, tiesiog buvimo. Ir nors kažkuo šiek tiek užsiėmiau - pvz jogos vedimu - realiai gyvenime vyko tikrai mažai ir kartais išsigądavau to buvimo be rezultatų, bėgdavau bandyti gal vėl kokį online kursą sukurti (nes anksčau juk taip gerai sekėsi ir kaifavau), bet galiausiai nuleidus uodegą žemyn grįždavau į savo požemius, nes "nebe mano". Su senais darbais ir būdais būti gyvenime ir darbe nebuvo nieko blogo - didžiuojuosi praeitais etapais, bet jie praeiti. Jie - ir ta manęs versija - jau ilsisi ramybėje ir išeina į užsitarnautą poilsį. O aš sau visad sunkiais momentais primindavau: kas ieško, tas randa. Skaičiau tavo tekstą, pagalvojau pasidalinsiu, mūsų visų patoirtys skirtingos, kaip yra man nebūtinai tinka tau (ar kitai skaitančiai), mums svarbiausia girdėti savo vidų!
Labai dvejopi jausmai skaitant. Toks, kur aha, taip, oi kiek kartų ir man taip buvo. Bet iš kitos pusės toks baimės jausmas, o jei tas naujas poreikis ne visada tikras? Jei tai tik senų praeities įvykių išmoktas cope’inimo mechanizmas? Pagaunu save, kad bandau grįžti į senas roles, senus išmėgintus būdus ne tik racionaliai, bet ir dažnai neracionaliai. Bijodama kartais ir kūno reakcijos, nes ne taip ir retai stiprus situacijos perdirbimas man pasireiškia kokiais nors fiziniais negalavimais.
Ilgai mąsčiau perskaičius, net įkvepei jogos pamokos intro pakalbėti apie tai kaip atskirti, kada mums kalba mūsų baimės ir seni įsitikinimai, o kada savastis (ačiū tau!!). Nufilmuosiu jogos seką prenumeratorėms ❤️ iš esmės (man atrodo) kad mes galvoje girdim baimės balsą (užsimskavusį kaip MŪSŲ balsą), bet jis išties - jei įsiklausom- šaižus, kandus, liepiantis, reikalajuantis ir mes galim - dar kartą jei įsiklausom ir praktikuojam savistabą - atskirti jį nuo mūsų savasties, kuri mūsų neteisia, jai jau esam pakankamos, ji tiki mumis ir ji šnabžda, kas mums moraliai yra teisinga, net jeigu visiems nepriimtina. Ji drąsi. Vidinio kritiko, baimės balsas, kuris ragina rinktis kas pažįstama, net šiek tiek skaudina, o tas kitas , mūsų esmės balsas, toks ramus ramus ir jam nieko nereikia įrodyti. Ir normalu pabėgti į tuos senus savo scenarijus, normalu išsigąsti, daugiausia išmokstam ne visada tobulai išlikdamos savo kelyje, o vis į jį sugrįždamos.
Visų pirma tai teksto tema surezonavo su mano dabartine gyvenimo situacija. Nes aš eidama prieš save ilgą laiką labai stipriai perdegiau. Dabar jau yra beveik metai kaip mokausi įsiklausyti į savo kūną, eiti ta linkme kurios širdis trokšta.
Esu tokioj kryžkelėj šiuo metu kur turiu galimybę bandyti naujus dalykus ir siekti svajonių bet labai bijau. Tai protas aišku bando ieškoti kelių į žinomas vietas kaip rašote tekste, kabinasi į senas mano versijas. Ir aišku yra ta nauja aš kuri suvokia kad atgal pas tas mano versijas eiti nėra ko. Tada aišku protas bėga ir sako kad ai aš nenoriu vistiek tos svajonės. Nu košė makalošė dedasi 🙈
Tik labai svarbu negrįžti į tą nuolatinį bėgimą, savęs neįsiklausimą, alinimą. Viskas po truputį.
Ačiū, kad pasidalinai! Labai gerai suprantu - aš irgi natūroje tokia stipri, su daug ugnies, bet ir labai save sudeginti galiu ir tas "buvimas lėtume, kai yra keli bet ne krūva darbų" tikrai nėra mano komforto zona. Man labai labai skaniai šitom temom skaitėsi "Bėgančios su Vilkais" ir "Pilnatvė" :)
Viena yra skaityti tavo, Rasa, mintis ir pritaikyti jas praeičiai. Taip nejučia net pasidžiaugiant savimi. Ei, padariau, išlipau, atpažinau. Na, net jei ir ne visai taip buvo. Gal reikėjo labai skaudaus spyrio minkštojon. Ar širdis tąkart subyrėjo? Oi, byrėjo, oi, ko gero, dar ir tebebyra nuo pasekmių. Bet ar gera? Ak, dievai, taip. Retrospektyviai žvelgiant - nebegaliu toje situacijoje savęs atpažinti, žvelgiu ir matau tik žmogų, įkalintą kažkokioje iliuzijoje, teigiantį sau, kad nėra išeities, kad nėra išėjimo. Ginkdie, niekada į tą vietą nebegrįščiau. Niekada nesakyk niekada? Kartais folklorą galime ir palikti už borto. Čia ta situacija.
Visgi, kas kita skaityti tokias mintis ir išdrįsti savęs paklausti: o ar čia nebus kartais apie mane ir DABAR? Kokiame taške aš esu dabar?
Ko gero, jei logika klausimą jau sukramto ir pateikia taip, širdis jau žino ne tik klausimą, bet ir atsakymą..?
Sunk-cost fallacy? Nea, negirdėjau. Bet juk girdėjau, juk tik apsimetu, kad čia nepritaikoma, kad čia ne apie mane, čia ne aš, juk negali būti.
Širdies ir proto karas - vienas stipriausių. Tarsi protas nori apsaugoti širdį. Tarsi jis žinotų geriau. O juk tikrai nesinori dar nesugijusios širdies vėl daužyti į milijonus šukių. Nes, ak, dievai, anąkart skaudėjo. Be galo skaudėjo.
Kartais atrodo, kad mūsų protas užmaskuoja mūsų norus, prikišdamas, kad "tu čia tik renkiesi kitą variantą, nes šis tau atrodo per sunkus; nors iš tiesų tu jo nori". Gal. Juk tikrai kartais būna ir taip, argi ne?
Tik kaip atpažinti, kada čia kalba baimė štai tokiu balsu, o kada čia dūstanti širdis bando iškišti galvą į vandens paviršių ir, godžiai įkvėpdama oro, paprašyti kažko sau. Gal čia širdies malda sustoti, išeiti, nebetęsti, rinktis kitą kelią?
Ne, oi, nei močiutei, nei jos didelei šeimai nepatiktų tas kitas kelias. Juk kas nustoja tiek jau padarę... Bet gal nėra kvaila rinktis tai, kame sustoja laikas, o širdelė tarsi atgijusi suspurda? Net jei iki galo dar sunku suvokti, kas tai?
Ak, tas (ne)draugas intelektas, tiesa? Kartais padeda, o kartais taip kiša tą koją. Aš žinau, kad anoj pusėj ne meška. Mažų mažiausiai ten sodai, gal netgi ir rojaus. Bet kartu - kaip nesinori ir vėl daužyti tos širdelės, ir vėl patupdyti save visiškon nežinion. Kiek toje nežinioje begalime būti...
Šiąnakt sapnavau meilę, o prabudus skambėjo Monikos Liu balsas: "Trokštu aš mylėt ir būti mylima..." Kartais taip stipriai norisi įgalinti širdį būti drąsesne. Tikiu, kad ji viską jaučia, kad viskas joje jau yra.
Tik protas, ak, tas nuostabusis protas...
Ačiū, Rasa, kad keli šiuos jausmus. Ačiū, kad daliniesi. Ačiū, kad esi.
Ačiū už pasidalinimą ❤️ Man atrodo labai svarbu nenuvertinti savo senų versijų už jų (iš dabarties žvelgiant) blogus pasirinkimus. Mes galėjome padaryti klaidų, bet toms mūsų versijoms už jas jau skauda, svarbu nebečaižyti jų botagu, o kaip tik suprasti iki galo jų sprendimų logiką, kad ir jos išsilaisvintų iš netarnaujančių minčių ir mes galėtume laisvai gyventi toliau tų klaidų nebekartodamos. Ir atjausti jas. Pati labai daug to mokiausi, iš esmės juk mano versija po 10 metų irgi žvelgs į dabartinę matydama jos klaidas, tačiau ir žinos kad šiuo metu su tais pieštukais, kuriuos turiu, stengiuosi spalvinti geriausiai, kaip galiu. Ir tik aš galiu žinoti ar tikrai stengiuosi, ar tikrai mokausi iš savo klaidų, ar tikrai nepametu fokuso, ar tikrai mėginu girdėti save. Jei nuvertinsiu save praeityje, vadinasi nuvertinu ir dabartinę save, nes kažkuri aš ateityje irgi nuvertins... Tad gerbiu save dabarties akimirkoje, kaip ir praeities akimirkoje esu sau dėkinga už tai ką ji darė, kad ir skausmą išdrįso imti jausti ir projektams drąsos rado, ir paskui savo džiaugsmą ėjo. O dėl ryšio su širdimi ir jos balso - protas su širdim turi būt komanda, tada jie veikia geriausiai. Tada jie gali pasitarti, padiskutuoti, rasti geriausius būdus, tad nėra vienos piliulės, kuri padės tą balsą gerau girdėti, yra tik nuolatinės pastangos abu balsus girdėti, abu juos derinti ir kuo mes daugiau juos treniruosim, tuo jie abu stiprės ir mokysis būt geresnė komanda 💪🏻
Prieš du metus, lygiai tokiu pačiu metu su drauge išskridome į kelionę. Tokios kelionės pas mane būna labai retai, tad mėgavausi kiekviena minute. Panirus į šaltą vandenyno vandenį man toptelėjo mintis: „o davai tiesiog grįžusi išeinu iš to sekinančio darbo?“. Išnirau iš bangų ir pasidalinau šia mintimi su drauge. Užkietėjusi karjeristė, dirbanti 24/7, išplėtė akis ir atsakė: „nu, nežinau...nepatariu daryt tokių neapskaičiuotų nesąmonių...“. Žinojau, kad ji teisi. Bet tik grįžau į Kauną – ir išėjau iš darbo. Nežinojau kodėl. Negalėjau tiksliai pagrįsti vadovei. Tiesiog žinojau, kad viskas, nebenoriu. Tada dar neįsivaizdavau į kokią vidinę transformaciją lydės šie du toliau sekę metai. Pasirodo, atradau, kad aš esu užkietėjęs Puer Aeternus („Amžinas vaikas“ C.Jungo archetipas), kuris vaikystę išgyveno, nes pasitelkė didelę iliuziją ir svajonę „kažkada prasidės mano stebuklingas, fainas, magiškas gyvenimas! Su drakonais! Magija! Kokiomis nors burtininkėmis, lauke verdančiomis burtų viralus. Su mėlynu stebuklingu mišku, kuriame aptarinėčiau gyvenimą su elfais. Su didele misija, išgelbėti pasaulį. Va TADA aš užimsiu ypatingą vietą, turėsiu savo misiją, kovosiu su blogiu ir turėsiu neapsakomus nuotykius!” Jėga, kaip aš laukiau šios svajonės išsipildymo! Aš to laukiau kiekvieną dieną, o man ne už kalnų 40 metų. Kai tai įsisąmoninau, suvokiau, kad iki šiol kasdien dusau nuo įprasto gyvenimo rutinos – pavalgyti, padirbti, nueiti į parduotuvę, kažkur nuvažiuoti, grįžti... O kur mano svajota magija? Burtai? Kur, blemba, drakonai?? Dabar esu etape, kur suvokiu savo vaikystės skausmą – taip, man buvo nesaugu ir baisiai vieniša. Tokia svajonė mane išgelbėjo. Ir šiame tekste Tavo, Rasa, paminėta frazė „išdrįsti norėti“ man turi savitą atspalvį: aš galiu išdrįsti norėti pabandyti pritaikyti savo fantazijos svajonę šiai planetai.. Norėjau kautis su drakonais? Gal aš noriu savyje drąsos? Noriu stebuklingo miško su elfais? Aš tikriausiai noriu bendraminčių, naujų žmonių, kurie kalba mano kalba. Didelė misija? Gal tai apie norą prisidėti prie kažko, didesnio už mane. Esu etape, kur verčiu savo vaikystės kalbą į šio pasaulio kalbą. Dar nežinau, kaip man seksis, nors esu du metus bedarbė, bet jaučiuosi ties pirmu laipteliu, dar tik ties START linija... Bet... Gal įmanomos ne tik A ir B opcijos (sunkiai dirbti arba sunkiai dirbti nauju būdu), dar yra C, D ir E scenarijai...?
Gintaute, tikrai, o kur DRAKONAI? ❤️ Man atrodo mes visuomenėje (ir aš tikrai irgi tai patiriu pati) taip vertiname ŽYDĖJIMO, rezultatų, turėjimo kuo pasigirti etapus, bet nėra žemėje augalo, kuris nuolat žydėtų. Tokie pat svarbūs sustojimo, savęs pažinimo (ir tos savo vis besikeičiančios versijos priėmimo, nes juk viename dešimtmetyje turime vienas vertybes, kitame kitas ir reikia susivokti, kad jos pasikeitė ir kad pvz nebenorime savo senų norų ir tai legalu), ir tie etapai, deja, bet trunka ne mėnesį. Aš pamažu pati grįžinėju iš ilgo 3 metų etapo, kur nusileidus į savo požemius tikrai nežydėjau, kaip tik buvo daug sustojimo, refleksijos, tiesiog buvimo. Ir nors kažkuo šiek tiek užsiėmiau - pvz jogos vedimu - realiai gyvenime vyko tikrai mažai ir kartais išsigądavau to buvimo be rezultatų, bėgdavau bandyti gal vėl kokį online kursą sukurti (nes anksčau juk taip gerai sekėsi ir kaifavau), bet galiausiai nuleidus uodegą žemyn grįždavau į savo požemius, nes "nebe mano". Su senais darbais ir būdais būti gyvenime ir darbe nebuvo nieko blogo - didžiuojuosi praeitais etapais, bet jie praeiti. Jie - ir ta manęs versija - jau ilsisi ramybėje ir išeina į užsitarnautą poilsį. O aš sau visad sunkiais momentais primindavau: kas ieško, tas randa. Skaičiau tavo tekstą, pagalvojau pasidalinsiu, mūsų visų patoirtys skirtingos, kaip yra man nebūtinai tinka tau (ar kitai skaitančiai), mums svarbiausia girdėti savo vidų!
Labai dvejopi jausmai skaitant. Toks, kur aha, taip, oi kiek kartų ir man taip buvo. Bet iš kitos pusės toks baimės jausmas, o jei tas naujas poreikis ne visada tikras? Jei tai tik senų praeities įvykių išmoktas cope’inimo mechanizmas? Pagaunu save, kad bandau grįžti į senas roles, senus išmėgintus būdus ne tik racionaliai, bet ir dažnai neracionaliai. Bijodama kartais ir kūno reakcijos, nes ne taip ir retai stiprus situacijos perdirbimas man pasireiškia kokiais nors fiziniais negalavimais.
P.S. Karolis išėjo iš darbo?
Ilgai mąsčiau perskaičius, net įkvepei jogos pamokos intro pakalbėti apie tai kaip atskirti, kada mums kalba mūsų baimės ir seni įsitikinimai, o kada savastis (ačiū tau!!). Nufilmuosiu jogos seką prenumeratorėms ❤️ iš esmės (man atrodo) kad mes galvoje girdim baimės balsą (užsimskavusį kaip MŪSŲ balsą), bet jis išties - jei įsiklausom- šaižus, kandus, liepiantis, reikalajuantis ir mes galim - dar kartą jei įsiklausom ir praktikuojam savistabą - atskirti jį nuo mūsų savasties, kuri mūsų neteisia, jai jau esam pakankamos, ji tiki mumis ir ji šnabžda, kas mums moraliai yra teisinga, net jeigu visiems nepriimtina. Ji drąsi. Vidinio kritiko, baimės balsas, kuris ragina rinktis kas pažįstama, net šiek tiek skaudina, o tas kitas , mūsų esmės balsas, toks ramus ramus ir jam nieko nereikia įrodyti. Ir normalu pabėgti į tuos senus savo scenarijus, normalu išsigąsti, daugiausia išmokstam ne visada tobulai išlikdamos savo kelyje, o vis į jį sugrįždamos.
Visų pirma tai teksto tema surezonavo su mano dabartine gyvenimo situacija. Nes aš eidama prieš save ilgą laiką labai stipriai perdegiau. Dabar jau yra beveik metai kaip mokausi įsiklausyti į savo kūną, eiti ta linkme kurios širdis trokšta.
Esu tokioj kryžkelėj šiuo metu kur turiu galimybę bandyti naujus dalykus ir siekti svajonių bet labai bijau. Tai protas aišku bando ieškoti kelių į žinomas vietas kaip rašote tekste, kabinasi į senas mano versijas. Ir aišku yra ta nauja aš kuri suvokia kad atgal pas tas mano versijas eiti nėra ko. Tada aišku protas bėga ir sako kad ai aš nenoriu vistiek tos svajonės. Nu košė makalošė dedasi 🙈
Tik labai svarbu negrįžti į tą nuolatinį bėgimą, savęs neįsiklausimą, alinimą. Viskas po truputį.
Ačiū, kad pasidalinai! Labai gerai suprantu - aš irgi natūroje tokia stipri, su daug ugnies, bet ir labai save sudeginti galiu ir tas "buvimas lėtume, kai yra keli bet ne krūva darbų" tikrai nėra mano komforto zona. Man labai labai skaniai šitom temom skaitėsi "Bėgančios su Vilkais" ir "Pilnatvė" :)
Ačiū už šį tekstą, labai fainai susiskaitė ir privertė susimąstyti 🩵
Ačiū, Aiste, apie ką mąstei? ❤️
Viena yra skaityti tavo, Rasa, mintis ir pritaikyti jas praeičiai. Taip nejučia net pasidžiaugiant savimi. Ei, padariau, išlipau, atpažinau. Na, net jei ir ne visai taip buvo. Gal reikėjo labai skaudaus spyrio minkštojon. Ar širdis tąkart subyrėjo? Oi, byrėjo, oi, ko gero, dar ir tebebyra nuo pasekmių. Bet ar gera? Ak, dievai, taip. Retrospektyviai žvelgiant - nebegaliu toje situacijoje savęs atpažinti, žvelgiu ir matau tik žmogų, įkalintą kažkokioje iliuzijoje, teigiantį sau, kad nėra išeities, kad nėra išėjimo. Ginkdie, niekada į tą vietą nebegrįščiau. Niekada nesakyk niekada? Kartais folklorą galime ir palikti už borto. Čia ta situacija.
Visgi, kas kita skaityti tokias mintis ir išdrįsti savęs paklausti: o ar čia nebus kartais apie mane ir DABAR? Kokiame taške aš esu dabar?
Ko gero, jei logika klausimą jau sukramto ir pateikia taip, širdis jau žino ne tik klausimą, bet ir atsakymą..?
Sunk-cost fallacy? Nea, negirdėjau. Bet juk girdėjau, juk tik apsimetu, kad čia nepritaikoma, kad čia ne apie mane, čia ne aš, juk negali būti.
Širdies ir proto karas - vienas stipriausių. Tarsi protas nori apsaugoti širdį. Tarsi jis žinotų geriau. O juk tikrai nesinori dar nesugijusios širdies vėl daužyti į milijonus šukių. Nes, ak, dievai, anąkart skaudėjo. Be galo skaudėjo.
Kartais atrodo, kad mūsų protas užmaskuoja mūsų norus, prikišdamas, kad "tu čia tik renkiesi kitą variantą, nes šis tau atrodo per sunkus; nors iš tiesų tu jo nori". Gal. Juk tikrai kartais būna ir taip, argi ne?
Tik kaip atpažinti, kada čia kalba baimė štai tokiu balsu, o kada čia dūstanti širdis bando iškišti galvą į vandens paviršių ir, godžiai įkvėpdama oro, paprašyti kažko sau. Gal čia širdies malda sustoti, išeiti, nebetęsti, rinktis kitą kelią?
Ne, oi, nei močiutei, nei jos didelei šeimai nepatiktų tas kitas kelias. Juk kas nustoja tiek jau padarę... Bet gal nėra kvaila rinktis tai, kame sustoja laikas, o širdelė tarsi atgijusi suspurda? Net jei iki galo dar sunku suvokti, kas tai?
Ak, tas (ne)draugas intelektas, tiesa? Kartais padeda, o kartais taip kiša tą koją. Aš žinau, kad anoj pusėj ne meška. Mažų mažiausiai ten sodai, gal netgi ir rojaus. Bet kartu - kaip nesinori ir vėl daužyti tos širdelės, ir vėl patupdyti save visiškon nežinion. Kiek toje nežinioje begalime būti...
Šiąnakt sapnavau meilę, o prabudus skambėjo Monikos Liu balsas: "Trokštu aš mylėt ir būti mylima..." Kartais taip stipriai norisi įgalinti širdį būti drąsesne. Tikiu, kad ji viską jaučia, kad viskas joje jau yra.
Tik protas, ak, tas nuostabusis protas...
Ačiū, Rasa, kad keli šiuos jausmus. Ačiū, kad daliniesi. Ačiū, kad esi.
Ačiū už pasidalinimą ❤️ Man atrodo labai svarbu nenuvertinti savo senų versijų už jų (iš dabarties žvelgiant) blogus pasirinkimus. Mes galėjome padaryti klaidų, bet toms mūsų versijoms už jas jau skauda, svarbu nebečaižyti jų botagu, o kaip tik suprasti iki galo jų sprendimų logiką, kad ir jos išsilaisvintų iš netarnaujančių minčių ir mes galėtume laisvai gyventi toliau tų klaidų nebekartodamos. Ir atjausti jas. Pati labai daug to mokiausi, iš esmės juk mano versija po 10 metų irgi žvelgs į dabartinę matydama jos klaidas, tačiau ir žinos kad šiuo metu su tais pieštukais, kuriuos turiu, stengiuosi spalvinti geriausiai, kaip galiu. Ir tik aš galiu žinoti ar tikrai stengiuosi, ar tikrai mokausi iš savo klaidų, ar tikrai nepametu fokuso, ar tikrai mėginu girdėti save. Jei nuvertinsiu save praeityje, vadinasi nuvertinu ir dabartinę save, nes kažkuri aš ateityje irgi nuvertins... Tad gerbiu save dabarties akimirkoje, kaip ir praeities akimirkoje esu sau dėkinga už tai ką ji darė, kad ir skausmą išdrįso imti jausti ir projektams drąsos rado, ir paskui savo džiaugsmą ėjo. O dėl ryšio su širdimi ir jos balso - protas su širdim turi būt komanda, tada jie veikia geriausiai. Tada jie gali pasitarti, padiskutuoti, rasti geriausius būdus, tad nėra vienos piliulės, kuri padės tą balsą gerau girdėti, yra tik nuolatinės pastangos abu balsus girdėti, abu juos derinti ir kuo mes daugiau juos treniruosim, tuo jie abu stiprės ir mokysis būt geresnė komanda 💪🏻