Kodėl taip sunku gyventi pagal savo poreikius?

Ar tikrai gyvename visuomenėje, kuri neskatina mūsų klausytis savęs? 🤭

Ketvirtus metus esu sertifikuota koučerė ir dirbu su klientais padėdama jiems atrasti kelią atgal iš perdegimo, kitų norų tenkinimo, gyvenimo ne savo gyvenimą, naujos profesijos paieškų ir t.t.

Mane vis dar šokiruoja, kaip stipriai mes bijome norėti.

O kai kažko bijome, iš visų jėgų ieškome priežasčių, kodėl vertėtų savo norų pasisaugoti.Mintyse įtikinėjame save, kad tik išsigalvojame, kad mūsų norai yra pavojingi ir neteisingi, ir kad geriau jau nieko nekeisti.

Mano klientas Karolis nuo pat vaikystės buvo itin spaudžiamas tėčio „teisingai” pasirinkti, o kad ir ką nuspręstų, vis tiek jausdavo neatitikęs lūkesčių. Dar būdamas mažas jis suprato, kad tėčio akyse jo polinkis kūrybai yra švelniai tariant nepriimtinas. Vėliau vyko tėvų skyrybos, kurių metu vaikas, matydamas dviejų suaugusiųjų skausmą, instinktyviai norėjo būti kuo patogesnis. Tad bet koks vidinis Karolio poreikis buvo užspaustas norint palengvinti tėvams naštą.

Kai užspaudžiame savo poreikius, užtildome ir vidinį balsą, kuris kyla iš mūsų širdies - netenkame komunikacijos su savo vidumi, intuicija, dažnai ir atsiskiriame nuo kūno, mums pasidaro sunkiau jausti savo ribas, girdėti kūno siunčiamus signalus, pavyzdžiui artėjantį perdegimą.

Kur tada gyvename? Savo galvoje. Viskas mūsų gyvenime tampa racionalu ir pamatuota. Dauguma jaučiamės lyg gyventume teisingą, tačiau ne savo gyvenimą.

Iliustraciją rasite čia.

Ir ne tik tėtis čia kaltas. Siaubinga kai įstringame savo tėvų kaltinimo ir vaikystės nuoskaudų kapstymo etapuose. Jie svarbūs. Bet kaip prasidėję, turi ir pasibaigti. Mano akimis mes visi vaikystėje, kad ir kokius gerus tėvus būtume turėję, skylame ar dėl jų auklėjimo, ar dėl visuomenės normų. Žinoma, visų istorijos skirtingos, bet galime sutarti, kad nesinori būti ketvirtą dešimtį perkopusia moterimi, kuri dėl savo problemų vis dar kaltina septintą dešimtį įpusėjusią mamą. Nukrypsiu nuo minties, bet įdomu, kad mums visai lengva identifikuoti, kad tėvai tą ar aną darė negerai, bet daug sunkiau kritiškai žvelgti į visuomenės normų absurdiškumą. O juk būtent visuomenės nuomonė mums (itin lengvai) daro didžiulę įtaką. Juk ta pati visuomenė ne vieną moterį yra apšaukusi ragana ir sudeginusi ant laužo. Gal tikrai verta kritiškiau apsižvalgyti ir patyrinėti, kas yra šiandien visuotinai priimtina ir ar tai tikrai priimtina mums individualiai?

Grįžtu prie pradėtos minties: vaikystėje buvę itin vientisi, augdami ar dėl auklėjimo, ar dėl aplinkos mums daromos įtakos visi skylame. O jau užaugus mūsų darbas yra patiems tas suskilusias dalis suklijuoti atgal. Galimai tas skilimas yra net dovana, nes poreikiai, kurie buvo neišgirsti ir nepatenkinti, dabar veikia kaip kelrodė žvaigždė mūsų asmeniniam augimui, išsilaisvinimui, savęs pažinimui - visiems geriems dalykams, priartinantiems mus prie tikrosios savo savasties. Tikrojo savęs. Savaime aišku, kad tokio dydžio procesai stipriai skauda. Kitaip juk negalėtų būti!

Uf, išsiplėčiau. Grįžtam prie Karolio (beje, vardas ir visos detalės yra pakeistos bei nuasmenintos). Karolis į konsultaciją atėjo gavęs atleidimo iš darbo įspėjimą. Pasukęs „tiksliuko” akademine kryptimi, baigė doktorantūrą, gavo darbą kompanijoje dėl kurios būtent tas studijas ir pradėjo, bet jam ten prastai sekasi. Konsultacijoje pripažino, kad sunku keltis ryte, viduje jaučia didžiulį pasipriešinimą vien galvojant apie darbo dieną ir gerai pasijunta tik jau vakare važiuodamas namo. Nėra taip, kad kiekviena diena būtų kančia, bet savo darbo, kuriam tiek daug atidavė, jis - tiesą pasakius - išties nemėgsta.

Siaubinga situacija. Tiek metų studijuoti tikintis gauti darbą, investuoti tiek savo laiko bei pastangų, o finišo tiesiojoje suprasti, kad ne tik nesimėgauji, bet ir esi ant atleidimo iš darbo ribos. Gal esate pastebėję, kad gyvenimas, kai einame ne savo keliu, specialiai kiša mums pagalius į ratus?

Jei mus atleidžia iš darbo gali būti mums daro paslaugą: esame ne ten kur norime būti, tačiau patys tokio žingsnio žengti nedrįstume.

Dažnai girdžiu iš moterų itin daug dirbančių bei visus namų ruošos reikalus užsidėjusių ant savo pečių, kad jos norėtų (!) atsigulti į ligoninę - taip galėtų bent šiek tiek pailsėti. Ligoninė reiškia erdvę, kurioje iškart pasispaustų stabdžiai: namiškiai nori nenori patys savimi pasirūpintų, o lankymo valandos reikštų, kad rytus ir vakarus jos turi sau. Taip pat ir kolegos nedrįstų trukdyti su „degančiais” darbais. Liga joms simbolizuoja pauzę, kurios pačios sau negali padovanoti.

Užvakar savo Instagram paskyroje klausiau moterų, ar jos girdi savo poreikius? Tradiciškai buvo daug „ne” arba „kartais”, bet man labausiai rezonavo kitos įžvalgos: girdėti girdžiu, bet ar jų klausau čia jau kitas reikalas…

Norėčiau, kad tokia svajojimo - apie - ligoninės - atostogas istorija būtų tik išimtis, deja, pati savo karjeros „varymo” pike taip save išsunkinėdavau, kad penktadienio ryte imdavau jausti peršalimo simptomus, o tai reikšdavo leidimą atšaukti visus savaitgalio planus, susisukti į kokoną ant sofos, gerti arbatas ir snūduriuojant žiūrėti Netflix - kitaip tariant ilsėtis. Tik bloga savijauta buvo pakankamai gerai priežastis bent šiek tiek sustoti.

Nenuostabu, kad mano kūnas išmoko, kaip iš manęs gauti reikalingos ramybės. Taip apsirgdavau kas antrą savaitgalį, o artėjant sekmadienio vakarui visad imdavau stebuklingai geriau jaustis.

Argumentas „nes noriu pailsėti” arba „nes man reikia ramiai pabūti” nei man, nei mano klientėms neatrodydavo pakankamai geras sustoti.

Tad klausydamasi Karolio galvojau ar tik nėra taip, kad gyvenimas, sugriaudamas karjeros planus, daro jam paslaugą?

Iš vienos pusės jis jaučiasi užspaustas į kampą - jo darbo vieta itin nišinė, visoje šalyje tokios yra vos kelios, bet net jei žmona ir sutiktų kraustytis į kitą miestą, akivaizdu, kad geros rekomendacijos iš darbdavio negaus. Bet iš kitos pusės… jis juk nuolat jaučia frustraciją eidamas į darbą, lyg išvis nenorėtų ten kojos kelti.

Yra toks angliškas terminas „sunk-cost fallacy”. Jį naudojame kai žmogus ir toliau investuoja laiką, pinigus ar pastangas į veiklą ar projektą vien todėl, kad jau yra daug įdėjęs, nors tai nebeneša naudos arba netgi kenkia. Pavyzdžiui, kai žiūrime nuobodų filmą kino teatre, norėtume išeiti, bet galvojame: „jau sumokėjau už bilietą, reikia žiūrėti iki galo“, nors iš tikrųjų geriau būtų išeiti ir panaudoti laiką kitur. Arba, Karolio atveju, jis jau tiek laiko praleido studijuodamas nišinę specialybę, kad gautų dar labiau nišinį darbą, ir nors jį dirbdamas suprato, kad jam nuoširdžiai neįdomu, jis vis tiek nepaleidžia šio profesinio kelio, nes…juk jau tiek daug į jį investavo:

Kaip manai ar tu kur nors taip elgiesi savo gyvenime? Investuoji toliau, nes jau taip daug investavai?

Mūsų sesijos metu klausiau Karolio daugiau apie pasipriešinimą, kurį jis jaučia eidamas į darbą: kaip jis jį apibūdintų? Iškart atsakė, kad tai lyg didžiulis akmuo, kurį nuolat reikia stumti į kalną.

Tiesą sakant, kad ir kaip mylėtume savo profesijas ir eitume širdies keliu, mes visada išgyvensime momentus, kai į statų kalną be atvangos stumsime už mus dvigubai didesnį akmenį. Svajonių darbai ir projektai reikalauja mūsų vidinio augimo, o tai nepatogu. Kartais būsime vieninteliai tikintys savo idėja, todėl bus dar sunkiau - aplinka užuot padėjusi, stengsis mus atkalbėti. Tačiau yra skirtumas, tarp etapų, kai turime susimobilizuoti, net šiek tiek pakentėti ir taip eiti pirmyn, ir viso gyvenimo, kurį renkamės taip gyventi.

Mitybos specialistas Martin Bidens žmonėms kala į galvas, kad nuolat laikytis dietos ne-ga-li-ma. Taip tik išbalansuosime savo hormonus. Tačiau, mums (ypač moterims) taip išplautos smegenys, kad mes nuolat geriau jau pavalgysim mažiau, kažko sau neleisim, gal kokio naujo rėžimo pasilaikysim, kad išbalansuojam savo hormonus ir tada jau kenčiam linksmuosiuose kelneliuose. Tas pats su darbu - nuolat sunku būti ne-ga-li.

Dažnai eidami per didelius pokyčius išsigąstame, imame abejoti, pamirštame, kas buvo blogai ir pernelyg suromantizuojame praeitį. Esu pati išmėginusi bandymą pabėgti atgal į pažįstamus gyvenimo scenarijus. Grįždavau prie senų darbų, senų būdų užsidirbti ir nors atlėgdavo baimės, nesijausdavau, kad išties gyvenu. O ir pažįstamam darbe, nebepavykdavo gauti gerų rezultatų (nors ankščiau būtent šie scenarijai man nešdavo finansinę gausą).

Supratau, kad tie pasibaigę etapai (į kuriuos norisi pabėgti atgal) man labai primena kapines. Ten daug gražių paminklų pastatytų mano versijoms, kurios jau nugyveno savo gražų gyvenimą ir išėjo į užtarnautą poilsį. Blogai kai išsigandusi atbėgu prie jų kapo duobių ir bandau jas prikelti iš mirusiųjų. Išsikasu savo jau palaidotą „aš” ir klausiu: „atsimeni, kai darėm tą projektą ir mums puikiai sekėsi? Gal pabandom vėl?”

Giliai širdyje juk suprantu, kad ta mano ką tik pažadinta versija absoliučiai nenori daryti to ką jau darė, ir net norėdama negalėtų - ji nebeturi energijos. Ji juk jau įvykdžiusi savo misiją, jau ilsisi ramybėje.

Nuoširdžiai tikiu, kad eidami per gyvenimą mes kaip gyvatės keičiame odą. Viename etape pasaulį matome vienomis akimis ir tai mus veda į priekį, tačiau su laiku keičiasi mūsų vertybės ir poreikiai. Gerai jei pasitikime šia tėkme ir jai nesipriešiname. Deja, daugeliu atvejų būna atvirkščiai: mes šitaip įsikimbame senos savo versijos, kad neleidžiame naujai įsišaknyti ir atverti mums nuostabių naujų gyvenimo scenarijų. Savo noru užrakiname kapinių vartus ir darbo stalą įsirengiame kažkur patvoryje - horizonte matome belekiantį, nuolat vykstantį gyvenimą, o patys saugiai nuo jo pasislepiame mirusiųjų žemėje.

Tuo pačiu, noriu pabrėžti, yra ne tik A ir B opcijos (sunkiai dirbti arba sunkiai dirbti nauju būdu), dar yra C, D ir E scenarijai - pavyzdžiui lygiai tokie pat vertingi yra etapai, kai sąmoningai renkamės pauzę ir neįsivaizduojame ką toliau darysime, bet ir neverčiame savęs nuspręsti. Arba etapai, kai suvokiame, koks yra mūsų naujas kelias, bet to akmens į kalną renkamės dabar nestumti, nes tiesiog tam neturime jėgų. Tai nėra pasidavimas, tai yra signalas, kad per ilgai ir per sunkiai dirbome. Atėjo laikas atsigauti. Mūsų tapatybė yra daug daugiau nei kalnai ir akmenys, kurios į juos ant savo pečių bandome užvilkti - karjera, statusas, pasididžiavimas rezultatais yra dar ne viskas, net jei kažkada raganas deginusi visuomenė tik juos ir šlovina. Mes turime daug opcijų, tiesiog kartais įstringame tarp A ir B.

Daug žmonių gyvena įstrigę senuose scenarijuose iš baimės „bėgdami nuo vilko užšokti ant meškos”. Tik iš kur jie žino, kad ten laukia meška? O gal tai rojaus sodai? Mes nesame visažinis Dievas ir reiktų atsargiau žaisti jį savo galvoje. Blogiausia, kai tik dėl šanso kad gali būti sunku, kad ir trumpą laiką, žmonės geriau renkasi likti jau nugyventame savo gyvenimo etape. Mano akimis - tai milžiniška kaina už tenkinamą saugumo poreikį.

Dažnai kentėdami darbe ne iškart imame kažką keisti, o renkamės pertrauką ir išvažiuojame atostogų. Pailsėjus reiktų labai atsargiai daryti sprendimus apie savo gyvenimą. Ar nebus taip, kad vėl turėsime resurso įsikinkyti į senas vėžes, šįkart tikėdamiesi kitokio rezultato?

Mums lengviau rinktis skausmą to kas pažįstama, nei galimai naują skausmą to, kas dar neragauta ir nepatirta. Nes keistis skaudės. Nors einant savo keliu (net jei tai pauzės pasirinkimas) viduje bus gerokai daugiau pilnatvės, vis tiek pokytis - ir dar tokio dydžio - nebus tik lengvas.

Karolis sesijoje atsidūrė, nes jau seniai jautėsi įstrigęs ir pats nerado būdo kaip išjudėti. Kažkada bijodamas būti našta tėvams, dabar ja tapo pats sau. Iki mūsų sesijos jis neleido sau garsiai įvardinti, kad nebenori šio gyvenimo kelio. Širdyje jau grumuliojo idėją, kad gali būti kitas būdas save realizuoti, tačiau nei koks tas kelias, nei kaip juo pradėti eiti nežinojo. Mano rolė nėra kurti žmogui naujų jo scenarijų, o padėti garsiai įsivardinti, kokie jie ir… išdrįsti jų norėti. Kasdien susitikdama su klientais vis labiau liudiju savo funkciją - padėti pradėti vėl leisti sau norėti.

Pabaigai, kai organizuoju moterų stovyklas, programoje visad būna laisvo šokio praktika. Jos metu liudiju moteris, kurios pradžioje neleidžia sau šokti. Neleidžia kūnui skleistis, vertis, žydėti ir rankoms ar kitom kūno dalims laisvai judėti. Jos susidūria su įvairiausiomis gėdos formomis, galvoje pasigirsta balsai: taip negalima, reikia neišsidirbinėti, kaip atrodys jei čia plaikstysiuosi ir ką kiti pasakys? Jos taip stipriai išmokusios skenuoti aplinką ir daryti tai, kas saugu, kad negali duoti sau leidimo tiesiog būti kaip tą akimirką norisi.

Užtat vos po poros praktikų šokant matau jas atsiduodant savasčiai, išrašant sau leidimą ne tik šokti, kaip nori šokti kūnas, bet ir rėkti, verkti, garsiai juoktis ir į pirmą vietą pastatyti save ir savo jausmus. Jos pradeda leisti sau ne sustyguoti gyvenimą, o jį išjausti, leisti jam vykti ir atsiduoti vedimui. Ir, svarbiausia, tą akimirką kodas, kažkada vaikystėje išgirstas iš šeimos ar visuomenės, kai mums liepiama būti patogiomis, lūžta, o jo vietoje įrašomas naujas: laisvės pirma klausytis savęs ir savo poreikių.

Jei tekstas tau rezonavo, būčiau labai dėkinga jei juo pasidalintum socialiniuose tinkluose ❤️